Gegužės 11 d. vyko muziejininkės istorikės Deimantės Aidukaitės-Mikelionienės paskaita „Meilės laiškai“, kurioje dalyvavo IIIa ir IIIb klasių mokiniai. Paskaitoje sužinojome daug dar niekur negirdėtos informacijos apie meilės laiškus. Informatyviai buvo pristatyti skirtumai tarp XVI a. istorinių asmenybių Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto bei XX a. 3–5 dešimtmečio lietuviškų meilės laiškų.
Meilės laiškų išliko nedaug. Adresatai dėl laiškų intymumo dažnai nenori dalintis savo privačiais susirašinėjimais.
Nustebino Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės laiškai. Jie pasirodė neįprasti, nes rašoma oficialiai: kreipiamasi į adresatą „Jūs“, palaikomas įprastas nefamiliariems laiškams etiketas. Yra manoma, kad dėl šių laiškų buvo nutiesta pašto linija Krokuva-Vilnius. Įsiminė ir jausmingi rašytojos Žemaitės bei Konstantino Petrausko laiškai, įrodantys šių žmonių sielų artimumą. Sudomino unikali Balio Sruogos laiškų žmonai istorikei Vandai Daugirdaitei-Sruogienei rinkinio istorija. Taip pat žiūrėjome video medžiagą apie išlikusius XX a. 3–5 dešimtmečio meilės laiškus iš Alytaus krašto. Tokių laiškų išliko nedaug, nes jie buvo slapti ir tuo metu tik kas trečia moteris mokėjo rašyti. Puikiai išsaugotas partizano, dešiniosios Adolfo Ramanausko-Vanago rankos, Konstantino laiškas, rašytas vaikystės draugei Violetai, kuriame jis išreiškia savo jausmus ir viliasi susitikti su sena pažįstama. Prie laiško voke jis prideda savo nuotrauką ir obels žiedą, išlikusį iki šių dienų.
Sužinojome ir tai, kad buvo leidžiamos netgi knygelės, kuriose mokoma rašyti laiškus, o popieriaus spalva irgi turėjo reikšmę.
Paskaita atskleidė, su kokiais sunkumais anksčiau susidurdavo žmonės. Kas dabar yra tik mygtuko paspaudimas, užtrukdavo savaites ar netgi mėnesius. Pasaulis keičiasi neatpažįstamai. Dėl technikos naujovių žmonių gyvenimus tampa lengvesnis ir malonesnis, tačiau ranka rašyti laiškai keliauja užmarštin.
Nojus Savukynas, Simonas Dulko, IIIa
