Nuotolinis mokymas(is) koreguoja viską: jeigu ankstesniais metais Kultūros paso siūlomus renginius ir edukacijas lankydavome gyvai, tai šią savaitę mes, I klasių mokiniai, dalyvavome Kultūros paso renginyje nuotoliniu būdu – Vilniaus mažojo teatro aktorių komanda su režisiere Gabriele Tuminaite ir rašytoja Paulina Pukyte pristatė kiekvienam nuo mokyklos suolo žinomo kūrinio – Žemaitės „Marti“ – sceninę versiją. Tad per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas ir aptarėme šį G. Tuminaitės spektaklį.
Kai pirmą kartą išgirdau apie šį spektaklį, jis manęs visiškai nesudomino, kaip ir pats kūrinys, pagal kurį pastatytas, tačiau žiūrėdama spektaklį vis tiek stengiausi kuo labiau įsigilinti ir suprasti, kokią žinutę norėta perduoti, ir manau, kad man pavyko. Suvokiau, kad šiame kūrinyje pasakojama apie dar ir šiuolaikiniame pasaulyje labai opias problemas, tokias kaip: seksualinis priekabiavimas ar vis dar egzistuojantis seksizmas. Nuo pačių seniausių laikų į moterį buvo žiūrima kaip į tarnaitę, jos buvo žeminamos vyrų, kurie jautėsi stipresni ir galingesni, galvojo, kad turi teisę priekabiauti prie moters vien todėl, kad ji fiziškai silpnesnė už vyrą. Drįsčiau teigti, jog lyčių lygybė pasaulyje niekad neegzistavo ir vis dar neegzistuoja, tačiau labai žaviuosi tokiomis moterimis, kurios stengiasi tai pakeisti, tokiomis moterimis, kaip Katrė, apie kurią pasakojama spektaklyje ,,Marti“, žaviuosi jos stiprybe ir sugebėjimu pasipriešinti stipresniems už save vyrams. Manau, kad kiekvienas paauglys turėtų pažiūrėti šį spektaklį, kad pamatytų tikrąsias tuometinio ir šiuolaikinio pasaulio problemas ir suprastų, kodėl jos yra svarbios bei kodėl jas reikia spręsti.
Manau, apie tai dar diskutuosime tiek pamokose nagrinėdami šį Žemaitės apsakymą, tiek ir penktadienį virtualiame susitikime su spektaklio kūrėjais, nes klausimų jiems prirašėme tikrai daug.
Patricija Raveikytė, Ib
Mane režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklis „Marti“ įtraukė nuo pat pradžių, buvo visai juokingas ir puikiai atspindėjo senesnių kartų santykius ir gyvenimo būdą. Aktoriai puikiai perteikė veikėjų asmenybes. Taip pat žiūrėdama spektaklį supratau, jog seniau visuomet šeimos galva būdavo vyras ir jo žodis būdavo paskutinis. Vaikai labiau vertino savo tėvus, gerbė jų sprendimus, poelgius ir jiems pakluso.
Neda Eleonora Čiginskaitė, Ia
