„Šeštą valandą ryto,
kai dar uždaryti
ir laikraščių kioskai, ir pieninės,
šeštą valandą ryto
Vilniaus geto gatvelėse skleidžiasi pienės,
Gatvių auksiniai dulkėti žiedai
lyg geltonos pražydusios
žydiškos žvaigždės
trykšta plyšiuos iš po skeldinčių plytų...“
Judita Vaičiūnaitė
Rugsėjo 22 d. gimnazijoje vyko Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai skirtas renginys, kuriame dalyvavo JE Izraelio ambasadorė p. Hadas Wittenberg Silverstein. Tradicinių vertybių puoselėtojų sambūrio „Spindulys“ nariai (vadovė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Irena Leščinskienė) atliko meninę kompoziciją, kurioje skambėjo lietuvių poetų Tomo Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės, Algimanto Mackaus, Sigito Parulskio eiles apie Vilniaus getą, jo gyventojų išgyvenimus. Kotrynos Ciūnytės atliekamoje 10 psalmėje aidėjo klausimai, per amžius nuolat užduodami iki pat mūsų dienų: kaip Dievas gali pakęsti tokią nelygybę, kaip gali leisti, kad varguolis būtų žeminamas, ir neateiti jam į pagalbą, kodėl leidžia, kad engėjai laimingai gyventų, kai toks jų elgesys varguolių kančių akivaizdoje turėtų būti smerkiamas?
Gimnazijos direktorė Loreta Šernienė, pasveikinusi svečius, mokinius ir mokytojus, sakė, kad „kai mini tokias datas, supranti, kaip bėga laikas. Esam bendruomenė, kuri nepamiršta tautos istorijos. Istorijos, kurios nevalia pamiršti“.
Vicemerė Jurgita Šukevičienė, laikinai einanti Alytaus miesto mero pareigas, pabrėžė, kad šiandiena tampa vis aktualesnė suprasti, kas vyko ir vyksta. Vicemerė pasidalijo prisiminimais, kuriuos pasakojo jos senelė, gyvenusi Seirijų miestelyje, kaip žmonės naktimis priimdavo žydus, pamaitindavo, o dieną negalėjo išsiduoti, kad juos pažįsta, nes laukė toks pats likimas. Prisiminimai padeda suprasti, kokia tragedija ir skausmas buvo holokaustas, ir tik buvimas kartu, žmoniškumas gali padėti išlikti.
JE Izraelio ambasadorė p. Hadas Wittenberg Silverstein visiems dėkojo už kvietimą ir šį nuostabų renginį. Sakė, kad bando kuo daugiau keliauti ir mato, kaip žmonės vertina žydų istoriją ir ja domisi. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 220 000 žydų. Baisiausia tai, kad per kelias dienas daugelis jų buvo nužudyti netoli nuo savo namų. Ambasadorė sakė, kad yra Holokaustą išgyvenusio žmogaus anūkė, todėl jai gera lankytis mokyklose, kurios nebijo prisiminti Lietuvos žydų istorijos.
Mokiniai klausė, kaip ambasadorės senelis išgyveno Holokaustą. Ji pasakojo, kad abu seneliai gimę Lenkijoje. Prasidėjus Holokaustui jie buvo išsiųsti į Aušvicą, išgyveno, vėliau grįžo namo. Svarbiausia, kad žydų tauta sugebėjo išgyventi visus sunkumus ir sugeba klestėti toliau. Rekomendavo paskaityti Lietuvos žydų, išgyvenusių Holokaustą, dienoraščius.
Mokiniai domėjosi, kodėl tapo ambasadorė. Atsakė, kad tai nebuvo vaikystės svajonė, tačiau mokydamasi universitete suprato, kad nori mokytis ne tik apie kitas kultūras, bet ir savo. Visa tai ir atvedė prie Užsienio reikalų ministerijos. Aktyvi veikla nesutrukdė sukurti šeimą. Būdama Lietuvoje jaučiasi labai gerai ir supranta, kad gali papildyti Lietuvos kultūrą ir ekonomiką savo įžvalgomis.
Atsakė į užduotus klausimus apie žydų maistą, Lietuvos ir Izraelio kultūrų ir švietimo skirtumus. Paminėjo, kad baigę mokyklą visi vaikinai ir merginos privalo atlikti karinę tarnybą. Tai ugdo pilietiškumą. Viešnia paminėjo, kad Izraelio mokiniai jau pirmoje klasėje mokosi apie Holokaustą. Labai populiaru lankytis koncentracijos stovyklose Lenkijoje ir ugdyti jaunimo supratimą apie savo šalies istoriją. Paminėjo, kad religija veikia Izraelio politiką ir daugelis vyriausybės sprendimų remiasi žydų tradicijomis.
Viešnia sakė, kad labai patenkinta susitikimu su mokiniais.
Direktorė padėkojo ambasadorei ir teigė, kad reikia susidraugauti ir kurti ateitį, ne tik su skausmu viską prisiminti.
Ambasadorei buvo įteikta simbolinė mūsų mokinių rankų darbo lietuvaitė.
Nuotraukos Loretos Gaidžiuvienės
