2022-03-16
Alytus


Mielas drauge, jau seniai Tavęs Lietuvoje nemačiau,

Todėl vakar „Facebooke“ naršiau ir pagaliau suradau.

Vaizdiniai yra nuostabūs, traukia jie akį labai,

Bet kartu nuoširdžiai nerimauju: kada Lietuvoje buvai?


Mielas drauge, tikiu, kad dar pameni lietuvių kalbą,

Kurią protėviai vienuoliai mokė mus per maldą.

Jau nuo šešto amžiaus skamba dainose,

O sesutė latvė lydi ją šalia.


Mielas drauge, didžiuokis, kad mūsų didinga kalba ilgai kalbėjom, 

O po dešimt amžių jąja ir rašyti pradėjom.

Mažvydo „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga – 

Mūsų tautiškumui yra didi dovana.

Jame kalba dar kitokia nei dabartiniu laiku. 

Ir nors nosinių balsių tenai dar nėra,

Bet pirmoji lietuvių abėcėlė jau pateikta.


Mielas drauge, žinok, norėdami pagražinti skambias dainas, 

Paprašėme paskolinti kitų kalbų raides:

Č, Ž, Š – tai čekų šnabždesys.

Nosinės Ą ir Ę – tai lenkų skambesys, 

O iš jų išėjo Į ir Ų – mūsų kūrinys.

Raidė Ė Danieliaus lietuvių gramatikoje aptikta,

O raidė Ū lietuvių kalbos tėvo Jablonskio sukurta. 

Mūsų abėcėlė graži ir originali. 

Joje raidžių tiek, kiek burnoj dantų turi.


Mielas drauge, noriu priminti, kad žodžių lietuviškų turim unikalių, 

Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems – iš raidžių trisdešimt septynių!

AČIŪ – gražiausias žodis Lietuvos tautos, kartokime jį nuolatos.

AČIŪ AČIŪ ir dar kartą AČIŪ Tau tariu, 

Linkėjimus nepamiršti mūsų gimtosios kalbos siunčiu.


Su geriausiais linkėjimais

DOVYDAS

5c klasė


2022-03-16
Alytus

Sveika, Patricia!

Labai džiaugiuosi, kad man parašei, papasakojai apie savo šalį, kalbą ir kultūrą. Buvo labai įdomu! Dabar mano eilė Tau papasakoti apie savo gimtosios šalies kalbą. Juk minėjai, kad norėtum ją pramokti, ar ne?

Pradėkime! Iš tiesų lietuvių kalbai yra apie 5000 metų! Ši kalba yra viena seniausių pasaulyje. Ar žinojai, kad garsus filosofas Imanuelis Kantas puikiai mokėjo lietuvių kalbą? O taip, galbūt ir Tu tapsi tokia kaip jis! Nemeluosiu sakydama, jog mūsų kalba tikrai turi dviprasmiškų žodžių. Pavyzdžiui, žodis „eiti“ lietuvių kalboje turi net 23 skirtingas reikšmes! Dar vienas tikrai įdomus faktas – ilgiausias lietuviškas žodis turi net 43 raides. Tas žodis yra nebeprisivideotinklaraštininkaujantiesiems! O ar žinojai, kad žodis „knygnešys“ neturi atitikmens JOKIOJE KITOJE PASAULIO KALBOJE?!

Tikiuosi, jog šie argumentai buvo pakankamai svarūs, kad įtikinčiau Tave išmokti lietuvių kalbą.

Linkiu Tau įkvėpimo ir užsispyrimo mokantis naujos kalbos. Na, o aš vis stengsiuosi gausinti savo žinias ir padėti Tau, kai tik reikės. Kaip Jonas Jablonskis pasakytų: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“

Šilti linkėjimai, Asta

6c klasė


2022-03-16

Alytus

Labas, Monika!

Aš esu Gabrielius. Gyvenu Alytuje. Man 13 metų.

Gal ir nustebsi gavusi šį mano laišką, bet labai noriu Tau padėkoti. Šiais laikais daugelis lietuvių nebesididžiuoja savo kalba, nemato prasmės gilintis į jos ypatybes. Pasikeitė visuomenės požiūris. Žmonės, svajojantys dirbti NASA, atsisako gilintis, nes bendraus angliškai, o galbūt koks nors statybininkas ar krepšininkas, ar legionierius mano, kad nereikia labai gerai išmanyti kalbos, nes nesiruošia viešai šnekėti.

Bet štai čia yra tobula vieta pacituoti Mikalojų Daukšą: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“. Jaunimas įnikęs į socialinius tinklus darko mūsų gražią kalbą keistu žargonu ir angliškais barbarizmais...

Todėl aš labai džiaugiuosi, kad šių metų Didžiojoje Eurovizijoje skambės lietuvių kalba. Viena seniausių indoeuropiečių kalba, alsuojanti laisve, gilia ir garbinga istorija.

Monika, aš Tavimi didžiuojuosi, nes Tu esi mūsų unikalios kalbos ambasadorė Europoje!



Ką man reiškia gimtoji kalba?

Pyragas be cukraus, knyga be viršelio, mokykla be mokinių, šviestuvas be lemputės, žmogus be gimtosios kalbos. Juk skamba keistai. Kaip gali egzistuoti vienas be kito? Bet norėčiau pabrėžti žmogaus be gimtosios kalbos pavyzdį, nes ši tema buvo ir yra labai aktuali kiekvienam lietuviui. Įsivaizduokite, prieš jūsų akis rugių laukas, ankstus vasaros rytas, o lengvas vėjelis glosto odą. Tada matome tai, ką mums paliko protėviai. Aukštas tankias girias, sužydėjusias pievas, sraunias upes. Bet tai ne vienintelis mūsų palikimas. Ne mažiau svarbus palikimas ir gimtoji kalba. Lietuvių kalba – sudėtinga ir paini, bet tuo ir nuostabi, ir išskirtinė kiekvienam lietuviui. Tai lyg žinutė mums iš praeities. Jau nebevartojami senosios kalbos žodžiai parodo, kaip keitėsi lietuvių aplinka per visą Lietuvos istoriją. Vien ko vertas žinojimas, kad lietuviai žirgo spalvai nusakyti turėjo tokius žodžius, kaip laukas, pilvas, baras, šitas, obuolmušis... Nuo mažens kalbame lietuviškai, bet ar kada nors susimąstome, kodėl kalba tokia, kokia yra. Šių dienų jaunuoliai, įskaitant ir mane, gerai nesupranta, ką reiškia bijoti skaityti knygas gimtąja kalba ar bent ištarti žodį. Baimė prarasti savąją kalbą buvo didelė lietuvių kalbos puoselėjimo priežastis. Knygnešiai – didvyriai, kuriems galime dėkoti už savo gimtosios kalbos išsaugojimą. Drąsūs žmonės, pasiryžę iškentėti žiauriausias bausmes dėl Lietuvos vaikų. Jų kilnių poelgių pasekmės jaučiamos dar iki dabar. Taigi, gimtoji kalba man yra protėvių palikimas, kuriuo galiu didžiuotis. Prisidėti prie kalbos gyvavimo ir jausti atsakomybę ją perduoti savo vaikams yra užduotis, kurios niekada neatsisakysiu. Džiaugiuosi, kad kalbu lietuviškai.

Gustė Martutaitytė, IIc klasė


Nes lietuviais esame mes gimę

Bijau nemokėti kalbėti lietuviškai. Skamba tikriausiai juokingai. Anokia čia baimė. Išvis, kas čia per baimė? Bet kalbėti lietuviškai man yra daugiau nei mokėti pasakyti „labas”. Sakyti gali daug ką, bet tikrąją kalbos galią ir grožį atskleisti gali tik tuomet, kai stengiesi kurti tvarų santykį su kalba. Apskritai, kurti tarpusavio ryšį nėra lengva. Tokie tie mes, žmonės, truputį mėgstantys paklaidžioti. Būna, ir aš einu takeliu. Kelias tiesus, kartais duobėtas, bet pašonėje su manimi kartu eina lietuvių kalba. Kai prieiname duobę, sustojame ir mąstom, kiek sinonimų, pavyzdžiui, turi žodis „staiga”. Ir netikėtai kairėje pamatau žaliuojantį rusiškų keiksmų miškelį, o jame gražų takelį. Bet kaip sakoma – nemesk kelio dėl takelio! Einu toliau. Nelauktai kitą ranką pačiumpa anglų kalbos žargonai. Kad traukia, kad traukia, iš kur tiek jėgos? Atrodo, kad kiek tauta šneka, tiek kalbos jėga stiprėja. Ir viskas priklauso nuo vartotojo, vadinasi, ir nuo manęs. Suprasdama šią atsakomybę stengiuosi paleisti ranką tų, kurie trukdo kurti santykį su lietuvių kalba, neiti tais takais, kurie gali mus išskirti. Ir kuo geriau pavyksta apsisaugoti nuo pagundų, tuo stipresnis mano ir lietuvių kalbos ryšys. Nes nėra „klasiokų”, kurie mane „įtakoja”. Yra bendraklasiai, kurie daro man įtaką. Ir negali „bėdavoti”, kad lietuvių kalba yra skurdi. Geriau bėdoti, kad per mažai stengiesi dėl to, kas eina pašonėje su tavimi ir padeda negandas įveikti savo būtimi.

Augustė Anisimova, IIIc klasė


Gimtąją kalbą reikia išsaugoti todėl, nes tai yra pagrindinis skiriamasis tautos ženklas. Nesvarbu, kur bebūtume ir ką bedarytume, iš karto galima daug ką sužinoti apie tautą vien iš jos kalbos. Visų pirma, kalba atspindi vieno ar kito krašto aplinką: skandinavų ir rusų kalbos prisitaikė prie šiurkščių gamtos sąlygų, todėl jos ir skamba šiurkščiau, kiečiau negu kitos. Mongolai per amžius gyveno rytų stepėse, todėl jų kalba, atrodo, yra vėjo atnešta iš toli toli. Mikalojaus Daukšos mintis, kad kiekviena tauta turi savo žemę, papročius ir kalbą, mano teiginį patvirtina, nes visos šios sąvokos yra taip glaudžiai susipynusios, kad jas atnarplioti yra nebeįmanoma. Tautos papročiai gali būti apsakyti tik sava kalba, o vietovės irgi yra pažymėtos tos vietos kalba. Per daugelį metų pasaulio šalys supanašėjo, kai kurie papročiai išnyko ir liko tik kalba. Būtent todėl ir reikia ginti savo gimtąją kalbą, nes be jos bus neįmanoma atskirti savo tautos nuo kitos.

Adomas Ščiučka, IIb klasė



2022-03-16

Alytus

Sveika, drauge!

Rašau šį laišką, nes labai seniai Tave mačiau ir be galo pasiilgau. Nekantrauju Tave sutikti vėl mūsų gimtinėje Lietuvoje. 

Pirmiausia noriu paklausti, kaip Tau sekasi. Ar susiradai naujų draugų? Ar dar vis mėgsti piešti ir skaityti? Galbūt atradai naujų pomėgių?

Iš tiesų dažnai apie Tave pagalvoju, prisimenu nuostabias akimirkas, kurias patyrėme kartu. Niekada daugiau neturėjau tokios geros draugės kaip Tu, kuria galėčiau taip pasitikėti ir papasakoti savo pačius slapčiausius gyvenimo nuotykius. Labai liūdna, kad dabar negyveni Lietuvoje. Tikriausiai nepuoselėji tautinių tradicijų, papročių? Manau, pradedi šiek tiek pamiršti, kokia unikali ir graži yra gimtoji kalba. Tikiuosi, kad nors kasdieniniame gyvenime su savo šeimos nariais dar kalbi lietuviškai. Būtų labai gaila, jei gimtoji kalba taptų nesvarbi, juk ji unikali. Aš manau, kad lietuvių kalba išsiskiria iš visų kitų ne vien tik dėl to, kad ji yra mano gimtoji kalba, bet ir dėl to, kad pasižymi žodžių gausumu, tarmių įvairove. Daug lietuvių poetų kūrė bei kuria nuostabiausius poezijos kūrinius, kuriuose vaizduoja Lietuvos kraštovaizdį – miškus, pievas, upes, slėnius... Jeigu nori, galiu Tau atsiųsti lietuviškų knygų.

Šį kartą tiek. Lauksiu Tavo laiško. Siunčiu linkėjimus Tau ir Tavo šeimai. Puoselėkite lietuviškus papročius, tradicijas ir nepamirškite, kokia nuostabi yra gimtoji kalba. Tikiuosi, greitu metu susitiksime!

Tavo draugė Ieva

Ieva Sakalauskaitė, 7a klasė


Kodėl svarbu išsaugoti gimtąją kalbą?

Gimtąją kalbą reikia išsaugoti, nes ji rodo tautos dvasinį brandumą. Šalies istorija, protėvių išmintis, tradicijos yra užkoduotos rašytiniuose tekstuose, pasakojimuose, dainose. Jei šalis sugeba išsaugoti gimtąja kalba kaupiamus turtus, ji gali užsitikrinti sau laisvę ir klestėjimą. Tokios tautos žmones būtų sunku ilgam pavergti, nes, jausdami gilų ryšį su valstybės istorija ir kultūra, kalbėdami protėvių kalba, jie nepasiduotų ir nenusilenktų engėjams. Kad svarbu išsaugoti kalbą, ne vienąsyk įrodė istorija: tautos, sugebančios apginti savo kultūrą ir protėvių palikimą, išlieka, o tos, kurios nesugeba, išnyksta arba tampa kitų valstybių dalimi. Puikus pavyzdys – Lietuva. 1795 metais, po Trečiojo ATR padalijimo, ši valstybė visai išnyko iš žemėlapio – tapo carinės Rusijos dalimi. Okupacijos metais kraštas buvo rusinamas: buvo ribojamos katalikų laisvės – plito stačiatikybė, mokyklose ir viešajame gyvenime imta vartoti rusų kalba, galiausiai buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis. Caro valdžia manė, jog krašto žmonės, pamiršę savo istoriją, kultūrą ir kalbą, bus lengvai valdomi. Tačiau tauta nepasidavė: atsirado individų, besipriešinančių režimui bei siekiančių išsaugoti lietuvybę. Tautinį atgimimą skatino ir nuo 1883 metų nelegaliai leistas pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“. Aušrininkai suvokė gimtosios kalbos svarbą, jos niekinimą prilygino tautos mirčiai. Jie aukštino Lietuvos istorinę praeitį, iškėlė kalbos vertę, ugdė pagarbą savo kraštui. Vėliau šį darbą tęsė laikraštis „Varpas“, kurio programa buvo nukreipta į kovą su caro valdžia ir išsilaisvinimu. Šie laikraščiai pasiekė savo tikslą – Lietuvoje prasidėjo sambrūzdžiai. Gimtosios kalbos nykimas yra opi problema ir šiais laikais. Vis daugiau jaunų žmonių, kurių kasdieninėje kalboje atsiranda angliškų žodžių. Jaunuomenė pamiršta taisyklingą lietuvių kalbos vartoseną ir rašybą, savo šalies istoriją ir kultūrą – tai yra globalizacijos pasekmė, todėl svarbu išspręsti šitą problemą, nes kalba padeda išsaugoti unikalias tautos tradicijas. Sukauptos protėvių patirtys ir palikimas pasiekiamas tik lietuviškai kalbančiam žmogui. Taigi, gimtąją kalbą svarbu saugoti, nes joje slypi tautos kultūra, istorija ir išmintis, užtikrinanti šaliai šviesią ateitį.

Lukrecija Gražulytė, IIIa


Kodėl svarbu išsaugoti gimtąją kalbą?

Gyvenimo ratai vis sukasi, visata plečiasi, o galbūt... traukiasi? Ir mes gyvename čia, saugioje planetoje, tačiau ne viskas šiame žemės pluta dengtame rutulyje mums yra artima. Atrodo, keliauji, pasieki tam tikrą ribą ir viskas pradeda keistis: pastatai, veidai, skoniai, kvapai, net garsai pasidaro kitokie... Kiekvienas turime žemės lopinėlį, kurį galime pavadinti savu ir artimu, kuris mus apglėbia savo meilės samanomis ir užliūliuoja saldžia, miela lopšine; net užsimerkę jaučiame, kad esame savame krašte, – juk visus čia suprantame, visi kalba ta pačia kalba. Norėdami išsaugoti šį jaukų žemės lopinėlį, turime išsaugoti savąją kalbą, nes kartais atrodo, kad jeigu užmiršime kalbėti lietuviškai, su mumis lietuviškai „nekalbės“ nei paukščiai, nei žvėrys, nei miškas – viskas atrodys šalta ir tolima. Gimtosios kalbos svarba pasaulio istorijoje akcentuojama labai dažnai, deja, nemažai iškildavo su ja susijusių sunkumų. Lietuvių kalba ne išimtis, jai teko daug išbandymų. Pirma, lietuvių bajorai patys išsižadėjo gimtosios kalbos ir vietoj jos pasirinko, jų manymu, pažangesnę ir geresnę lenkų kalbą. Prasidėjus carinės Rusijos okupacijai, iškilo dar viena grėsmė lietuvių kalbai – tautos rusinimas, o tuo pat metu Mažojoje Lietuvoje germanizacija. Tačiau, kad ir kaip buvo sunku, šiandien vis tiek kalbame sava kalba, taip yra dėl patriotų pastangų ją išsaugoti. Sulenkėjusius bajorus atsigręžti į grimztančią užmarštin lietuvių kalbą skatino rašytojai, vienas jų – Mikalojus Daukša. ,,Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ jis ragina bajorus neužmiršti savos kalbos, ją vartoti ir skleisti, nes tai vienas iš trijų kiekvienai tautai įgimtų dalykų, o be kalbos tauta menka ir niekinga. Nors dabar nesame okupuoti ar raginami užmiršti gimtąją kalbą, rodos, vis dažniau kaip ir tie Lietuvos bajorai nusigręžiame nuo savų šaknų ir teršiame kalbą įvairiomis svetimybėmis. Savąją kalbą svarbu saugoti ne tik tada, kai jai gresia daug didelių pavojų, bet ir tada, kai tie pavojai tūno šešėlyje, kuris vis tįsta ant kalbos šviesos. Be kalbos mes esame tik niekingos būtybės, kurios negali suprasti nei savęs, nei kitų, o gyventi nesuprantant reiškia ištirpti ir pasitraukti į tirštos, tamsios nebūties šešėlį.

Greta Šematulskytė, IIIa


Kodėl reikia saugoti gimtąją kalbą?

„Kai tu kalbi gimta kalba, / Laisvai bendrauji su pasauliu, / Ar pagalvojai nors kada, / Kad tavo laisvė turi kainą?” – tokie žodžiai skambėjo mano pirmame sukurtame eilėraštyje, kuris buvo skirtas Sausio 13-osios įvykiams paminėti. Jau būdama 7-oje klasėje suvokiau, kad kalba yra svarbiausias tautinio identiteto ženklas, kurį lietuviai ištisus amžius saugojo nuo išnykimo. Mūsų tautos ir protėvių ramų gyvenimą skirtingais istorijos laikotarpiais temdė nuolatinis priešo šešėlis: Lietuva išgyveno tiek sulenkėjusių bajorų valdžią, tiek carinės Rusijos priespaudą, tiek vokiečių bei Sovietų Rusijos okupacijas. Svarbiausias visų svetimšalių tikslas buvo sunaikinti lietuvius kaip savarankišką tautą, o pagrindinė pasitelkta priemonė jam vykdyti buvo gimtosios kalbos naikinimas. Lietuvos žmonės per visą savo valstybės egzistavimo istoriją patyrė ir polonizaciją, ir rusifikaciją, ir germanizaciją, tačiau gimtosios kalbos žodžiu kaip kardu nuožmiai kovėsi, kad išsaugotų savo tautos savimonę. Lietuviai steigė pogrindžio organizacijas, slaptas lietuvių mokyklas, sukūrė knygnešių tinklą ir visais kitais būdais stengėsi skleisti lietuvišką žodį, kad išsaugotų didžiausią tautos vertybę, gimtąją kalbą, kuri, pasak humanisto M. Daukšos, yra kiekvienos tautos gyvasties šaltinis: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą...”. Protėvių krauju ir sunkiu darbu apginta gimtoji kalba iki šių dienų jungia lietuvių bendruomenę visame pasaulyje, todėl mūsų visų pilietinė pareiga taip pat yra saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą, nes be jos šiandien nei vienas nebūtume šios mažos, tačiau savo istorija ir kultūra didingos tautos dalimi. 

Barbora Bilinskaitė, IVb


2022-03-16
Alytus,
Lietuva

Brangi drauge,

tikiuosi, mane prisimeni. Kaip gyveni? Ar viskas gerai? Kaip sekasi mokykloje? Ar lankai būrelius? Ar Tave priima kitoje šalyje kaip savą? Ar dar nepamiršai Lietuvos ir jos tradicijų?

Rašau šį laišką, nes labai Tavęs pasiilgau. Pasiilgau kiekvienos akimirkos, kurią praleidome kartu. Prisimenu, kaip karštą vasaros dieną ėjome į parduotuvę pirkti ledų. Prisimenu, kaip būdamos septynerių metų eidavome kartu į mokyklą, kalbėdavomės, ką veiksime po pamokų. Tačiau viskas pasikeitė, kai Tu išvykai iš Lietuvos. Mes pradėjome mažiau bendrauti, rečiau kalbėtis telefonu, bet tikiuosi, kad dar galime šią klaidą ištaisyti. 

Tau tikriausiai įdomu, kodėl sugalvojau parašyti šį laišką. Gal nustebsi, bet priežastis – Lietuva. Noriu, jog visada prisimintum, kad esi kilusi iš Lietuvos, gimei lietuvė ir liksi lietuvė. Nors gyveni kitoje šalyje ir nekalbi lietuviškai, nesilaikai tradicijų, kaip gyvendama Lietuvoje, bet neturėtum pamiršti savo gimtosios šalies ir jos vertybių. Tu negali nekalbėti lietuviškai, nes gimtoji kalba Tau, kaip lietuvei, turėtų būti labai svarbi. Lietuvoje Tu žengei savo pirmąjį žingsnį, ištarei pirmąjį žodį lietuviškai, vaikščiojai Lietuvos takeliais, gyvenai čia. Lietuvoje liko labai daug prisiminimų ir, jeigu Tu pamirši gimtinę, pamirši kalbėti lietuviškai, tai visi Tavo prisiminimai dings. Lietuvių kalba unikali ir vienintelė, todėl ją reikia ne tik išlaikyti, bet ir perduoti ateinančioms kartoms. Nors ir išvykstame į kitą šalį, negalime pamiršti savo gražios, turtingos gimtosios kalbos. 

Šį kartą tiek. Ką manai apie tai, ką parašiau? Tikiuosi greitai sulaukti atsakymo. Sėkmės!

Su meile
Tavo draugė Gabija Prakapaitė


Labas, Džordžai,

kaip gyveni? Seniai jau Tau rašiau. Telefonu kalbėjau su mūsų draugais ir jie pranešė, kad atvyksti į Lietuvą studijuoti lietuvių kalbos. Kodėl nepranešei man? Pagaliau galėsime susitikti, nekantrauju, tačiau jei jau pradėsi mokytis mūsų kalbos, kodėl nepradėjus dabar? Visus vienija labai aiški nuostata, kad lietuvių kalbos taip lengvai neišmoksi – nes juk tai seniausia ir tokia sudėtinga kalba. Taip, visa tai tiesa. Lietuvių kalba yra unikali: žodžiai turi skirtingus laikus, gimines, skaičius, linksnius, asmenis, neišsiplėsiu, nes reiks daug daugiau nei šio popieriaus lapo. Turėtum žinoti, kad mokytis tikrai nebus lengva. Iš tiesų savo kalba labai didžiuojuosi, ji labai ypatinga, ne tik tuo, kad y labai sena kalba, bet palygink mūsų Lietuvėlę su tokiomis šalimis kaip Ukraina, Didžioji Britanija, Rusija, tai priverčia susimąstyti, kaip tokia maža šalelė gali turėti savo atskirą, kitų šalių nevartojamą kalbą, tai išties kažkas nerealaus, kad galime ją vartoti ir didžiuotis. Lietuva įsikūrusi tarp tokių šalių kaip Rusija, Lenkija, Baltarusija, šių šalių kalbos giminingos ir gana panašios. Ir štai dar vienas mūsų kalbos išskirtinumas – ji kitokia nei kaimyninių šalių. Bėgant metams lietuvių kalba keitėsi, tobulėjo ir labai keista, kai kalbu su savo prosenele ta pačia kalba, kartais net nesuprantu, ką ji sako, keista, ar ne? Aišku, kitų kalbų įsitvirtinimas mūsų kalboje buvo neišvengiamas, pokalbiuose gali išgirsti vartojamų kitų šalių žodžių, manau, tai iškraipo mūsų gimtąją kalbą, tačiau pasaulis keičiasi, su juo ir kalba. Jaučiuosi labai apdovanota galėdama didžiuotis vartodama savąją kalbą. Nors jos negalime paliesti, tai yra labai vertinga dovana mūsų visuomenei. Lietuva turi didžiausią brangenybę pasaulyje – savo senovinę ir gražią kalbą. Tikiuosi padėjau Tau susipažinti su mano šalies pasididžiavimu. Greitai susimatysime!

Elzė Padegimaitė, 8c


Mieloji Šele,


Tau rašo Tavo pusseserė Indra iš Lietuvos, Alytaus.

Kaip sekasi? Ar Jūs švenčiate Gimtosios kalbos dieną? Ką Tau reiškia gimtoji kalba?

Šiandien mūsų mokykloje švenčiama Gimtosios kalbos diena, tad noriu Tau papasakoti apie savo gimtąją lietuvių kalbą.

Lietuvių kalba man žinoma nuo mažens. Nuo pat pirmų mėnesių aš ją girdėjau. Šiek tiek paaugusi mokiausi šia kalba kalbėti, skaityti, rašyti.

Man gimtoji kalba labai graži. Joje gausu gražių žodžių, kurių jokia kita kalba neturi. Taip pat man gražios tarmės. Visoje Lietuvoje anksčiau kalbėdavo skirtingomis tarmėmis. Tarmė, kuria kalbėdavo mano regione, yra pietų aukštaičių. Yra ir kitokių tarmių, bet šiais laikais beveik visi lietuviai kalba vienodai. Nedaugelis žmonių dar vis moka senąsias tarmes.

Lietuvių kalba man yra labai svarbi, nes ji labai graži, be to, seniau gimtoji kalba buvo draudžiama. Lietuvių kalba vos nepranyko, nes ją uždraudė carinės Rusija valdžia. Bet net ir sunkiausiais laikais mūsų kalba išliko labai drąsių lietuvių dėka. Kai buvo uždrausta lietuvių kalba, lietuviai slaptai platindavo lietuviškas knygas. Jie nuvykdavo į Prūsiją, nes ten spausdindavo lietuviškas knygas, ir jas slaptai pargabendavo į Lietuvą. Šiuos drąsius žmones vadino knygnešiais. Toks darbas buvo labai pavojingas, nes jei knygnešius sugaudavo rusų kariai, lietuvių laukdavo milžiniškos bausmės. Bet knygnešiai nieko nebijojo ir išsaugojo lietuvių kalbą.

Na, tiek aš žinau apie savo gimtąją lietuvių kalbą. Labai norėčiau sužinoti ir apie tavąją kalbą, ar Tu ją moki nuo mažens, kokia Tavo gimtosios kalbos istorija.

Labai laukiu atsakymo!

Su meile
pusseserė Indra


Alytus,
2022-03-16

Miela drauge Liucija! 

Aš gyvenu Lietuvoje ir kalbu gražiausia pasaulyje lietuvių kalba. Kuo Tau svarbi yra Tavo gimtoji kalba? Taip pat noriu pasidalinti su Tavimi, kuo man svarbi yra manoji kalba.

Gimtoji kalba yra visos mūsų valstybės pamatas. Ji mums padeda saugoti pilietiškumą. Kalba yra ryšys tarp žmonių, kuriantis santaiką, meilę.

Gimtoji kalba man yra labai svarbi. Ji suteikia galimybę bendrauti, kurti. Aš didžiuojuosi tais drąsiais didvyriais, kurie prieš daugelį metų atkovojo šią gražią, brangią lietuvių kalbą. Šia kalba kalbu nuo pat vaikystės. Ja ir mokausi. Manoji kalba yra labai graži ir daininga. Lietuvių kalba rašome eilėraščius, rašinėlius, dainas. Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad galiu ja kalbėti, skaityti, kurti. 

Aš vertinu ir saugau savo gimtąją kalbą. Skaitydama, rašydama bei kurdama eilėraščius ugdau meilę jai. 

Šią dieną, kai pasaulyje vyksta karas, mes suprantame, kokia svarbi mums visiems yra gimtoji kalba. 

Su meile
Austėja


Miela Karolina,

labai Tavęs pasiilgau. Norėčiau su Tavim pasikalbėti apie gimtąją kalbą. Noriu paklausti, ką Tau reiškia gimtoji kalba.

Man gimtoji kalba yra labai svarbi. Ji supo mane nuo pat kūdikystės. Šia kalba ištariau savo pirmuosius žodžius, ją vartoju kiekvieną dieną. Nebuvo lengva šią kalbą mūsų didvyriams iškovoti. Tad man garbė kalbėti ja šiandien.

Mes šia kalba rašome, dainuojame, meldžiamės, kalbame. Ji yra išskirtinė ir nuostabi. Rašytojai sukūrė daug įdomių, originalių darbų mano gimtąja kalba. Ir mes šiandien šia kalba juos skaitome ir giriame.

O mūsų raštas toks gražus. Man kiekvienas žodis yra labai svarbus. Brangi man ši kalba labai. Ir tarmių ši kalba turi. Jose daug netgi man negirdėtų žodžių. Visi jie skamba taip gražiai. Šią kalbą aš mylėsiu amžinai.

Labai laukiu Tavo atsakymo. Nekantrauju ir vėl susitikti.

Su meile
Goda