Rugsėjo pirmoji savaitė – tai metas, kai mokiniai, nukabinę nosis, vaikšto po kabinetus išsiilgę vasaros šviesos ir šiek tiek liūdėdami, kad į kasdienybę vėl sugrįžo rutina. Tačiau šiais metais buvo kitaip. Šį kartą mokiniai galėjo dalintis vasaros įspūdžiais ir laisviau įsijungti į naują, darbingą sezoną. Būtent tai ir norėjau suteikti mokiniams – galimybę dar šiek tiek pasidžiaugti laisve. O ją pabandėme atrasti rašydami.

Trys klasės atėjo į mano kūrybinio rašymo dirbtuves. Papasakojau, kas yra kūrybinis rašymas, kaip galima kurti istorijas ir kokių taisyklių paprastai laikomės rašydami. O tada kibome į darbus, tik šį kartą taisykles paprašiau pamiršti. Kiekvienas turėjo parašyti pusę istorijos: nuo pradžios iki maždaug vidurio. Tuomet sustoti, perduoti savo lapą draugui, o šis turėjo pratęsti jau pradėtą pasakojimą.

„O ką rašyti?“ – kilo klausimas. „Bet ką, – atsakiau. – Apie tai, ką myli. Apie tai, kaip atėjai į mokyklą. Apie sugalvotą herojų. Apie bet ką, kas tuo metu šauna į galvą.“

Pradžioje įsivažiuoti buvo nelengva, mokiniams reikėjo laiko pagalvoti, nuo ko pradėti. Tačiau netrukus mintys pajudėjo, o apsikeitęs lapais kiekvienas vaikas jau turėjo visą bendrą istoriją. Daugelis buvo nedrąsūs ir labai jaudinosi dalindamiesi tuo, ką parašė. Kiti drąsiai prašė manęs perskaityti jų darbus garsiai, o dar kiti po pamokėlės paprašė išklausyti privačiai. Kai kurie net pasiėmė savo istorijas namo, kad galėtų jas užbaigti. Visi kažką parašė. Visi kūrė. Klijavo savo ir draugų mintis į vieną visumą, o kartu galbūt bandė atrasti ir šiek tiek savęs.

Pamačiusi klasės gale iš medžio išdrožtą mažą rūpintojėlį ir vėliau perskaičiusi mokinių istorijas, supratau vieną dalyką: kiekvienas vaikas turi savo vidinį pasaulį, emocijas ir išgyvenimus. Kiekvienas, kaip tas mažasis rūpintojėlis, kartais tiesiog sėdi ir giliai galvoja. Galbūt vienam ši veikla padėjo įprasminti tai, ką jautė. Kitam – išdrįsti pasidalinti savo mintimis. O dar kitam ateityje primins, kad kūryba ir rašymas gali būti laisvi, be teisingo ar neteisingo atsakymo.

Ačiū už šią galimybę.

Goda Čyžiūtė